Nuorodos
apie
Miesto ir kaimo priešprieša lietuvių literatūroje dažna, tačiau dabar tarsi iš naujo atgyja bežemių tekstai. Bežemiais lietuvių literatūroje vadiname autorius, kūrusius tremtyje, kurie išgyveno stiprų gimtosios žemės ilgesį, tiksliau tariant – Lietuvos ilgesį. Daugelis jų emigravo gyventi didmiesčiuose, palikę ramų kaimo gyvenimą Lietuvoje. Ir visų pirma šis kūrinys gimė įsikvėpus Jono Meko kūrybos ir jo pjesės „Pati pradžių pradžia”.
J. Mekas daugybėje kūrinių reflektavo tremties, tapatybės, nostalgijos ir prisitaikymo svetimoje kultūroje temas. Įkvėpti J. Meko – tai reiškia, esame įkvėpti jo asmeninių išgyvenimų, tremties ir vienišumo jausmo, gimtinės ilgesio, tapatumo paieškų, laiko trapumo ir kitų egzistencinių klausimų, kylančių žmogui, atsidūrusiam istorinių lūžių kryžkelėje, karo nuniokotame pasaulyje, kuris rezonuoja su šių dienų pasauliu. Įkvėpti J. Meko pjesės „Pati pradžių pradžia” bei jo gebėjimo sufokusuoti žmogaus žvilgsnį į čia ir dabar pulsuojančią gyvą gamtą, kuri egzistuoja be jokios žmogaus pastangos, be jo proto pastangos.
Taip pat pasitelkę kitų išeivijos lietuvių jau klasika tapusius tekstus – Antano Škėmos „Balta drobulė”, Alfonso Nyka-Niliūno „Eldorado” ar Kazio Bradūno „Donelaičio kapas” – atliepiame šiandieninį žmogų, kurį pavadinome „Homo asfaltus”. Šie kūrėjai literatūroje priskiriami bežemiams, nes visi kūrė išeivijoje, dažniausiai dideliuose pasaulio miestuose. Ir šį jausmą – ilgesį gimtosios žemės, mes perkeliame į šiandieninį Homo asfaltus, kuris globaliame pasaulyje, jaučiasi lyg tremtyje ir ieško savęs.
Homo asfaltus važinėja Boltu pirmyn atgal, lygiai kaip Garšva (A.Škėmos „Drobulė”) liftu kylantis aukštyn žemyn, visiškai praradęs prasmės jausmą.
Homo asfaltus gyvena pasaulio pabaigos nuojautoje, dėl vykstančio karo ir vis tiek labiausiai gali rūpintis nuvytusiomis begonijomis.
Homo asfaltus gyvena praradęs namų, savo žemės jausmą, suabejojęs ar po asfaltu dar yra žemė?
„Pasaulio pabaigos nuojauta, kurioje mes gyvename, šiandien yra naujo pasaulio pradžios galimybė. Mes pervertinome protą, todėl be perstojo sukamės pragaro ratuose, bet vis dar egzistuoja konstruktai, kurie mus grąžina prie gamtos, vienas jų – nėštumas”, – sako režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė.
Lauros Švedaitės kuriamas libretas pasakoja apie dabar mieste gyvenančią ir ant tilto stovinčią, šokti pasiryžusią moterį, kuri iš aplinkinių sužino, kad yra nėščia, nes pati šito nepastebi. Visų pirma, šis įvykis jos žvilgsnį kreipia į pasaulį – „į kokį pasaulį aš išleisiu savo būsimą vaiką”? O jos pasaulis yra miestas, kuriame ji gyvena – pragaro alegorija – jame nepakeliamai karšta, juo klajojant sukiesi pykčio, godumo, melo ratuose. Mieste viešpatauja benamiai. Žmonės, neturintys namų, tik randantys vietą, kur permiegoti dar vieną naktį. Nėščia moteris – miesto gyventoja pradeda justi norą grįžti į gamtą, nes tol, kol ji yra mieste, ji tarsi ištremta iš savo normalaus būvio – gyvenimo gamtoje. Mieste ji sutinka senuką, kuris stovi basas. Jis klausia: „ar aš esu paskutinė karta, kurie vaikščios basi”? Ji ima bėgti ir atsiduria miške. Čia nusiauna batus ir ima jausti, kaip gamta kalba į ją. Galiausiai prasideda gimdymas ir prapliumpa lietus. Naujas žmogus žymi naują galimą pradžią ir naują etapą.
Muzika, kurią kuria Dominykas Digimas, atspindi kelionę iš dabartyje girdimų ritmų, kurie mėgina priversti Homo asfaltus jausti. Šiuolaikinė muzika, neturinti subtilumo, kuri privalo skambėti garsiai ir intensyviai, kad pažadintų Homo asfaltus žmogų iš sąstingio, tarsi pabudinti iš nejautros sapno. Atspindi kelionę ir per tautinį paveldą – sutartines, kanklių, birbynių skambesį, muziką, kurią Homo asfaltus žino, bet yra pamiršęs, kuri kelia prisiminimus. Kelionę į bežodę muzikos plotmę, archaiką, kurioje lieka tik skambesys, o žodžiai išnyksta, kur funkcionuoja tik jausmai ir Naujos pradžios viltis.
