Paroda „Regėjimai“

apie

Ieva Stankutė - menininkė, kuri kuria fotografijos, knygų meno ir tarpdisciplininio meno srityse. Ji yra baigusi grafikos bakalauro studijas ir šiuo metu studijuoja fotografijos magistrantūroje. Autorė domisi knygų menu, eksperimentuoja su įvairiomis medžiagomis ir formomis, ieško naujų vizualinių sprendimų. Jos kūryboje atsispindi asmeninės temos – motinystė, santykiai, artumas. Menininkė yra išleidusi autorinę meninę knygą ir dalyvauja parodose Lietuvoje bei užsienyje.
Audra Stankienė - menininkė, kuri kuria skulptūros, mažosios metalo plastikos ir konceptualios juvelyrikos srityse. Ji yra baigusi stiklo ir juvelyrikos studijas. Savo kūryboje daug dėmesio skiria formai, taktiliškumui ir medžiagiškumui. Anksčiau yra kūrusi konceptualius papuošalus mados kolekcijoms, pristatytoms ant podiumo. Menininkę domina perdirbimo idėjos, daiktų prasmės kaita, medžiagų transformacija. Jos darbai dažnai balansuoja tarp meno objekto ir nešiojamo daikto, keldami klausimus apie funkciją, vertę ir laiką.
Paroda „Regėjimai" kviečia tyrinėti vizijos, regėjimo fenomeną. Tai ne tik matymas kūnu, bet ir širdimi, sąmone, siela. Tai gebėjimas pažinti, kylantis iš tylos, iš kūrinijos stebėjimo. Tokia rega leidžia atpažinti Dievo darbą ne tik didinguose stebukluose, bet ir pačiuose paprasčiausiuose dalykuose: žemėje, medyje, augimo procese.
Dviejų kartų kūrėjų – motinos ir dukros – darbuose išryškėja nuolanki, bet gili laikysena prieš gyvąją kūriniją. Jų kūryboje – ne valdymas, o tarnystė. Ne noras keisti, bet troškimas išgirsti. 
Parodoje eksponuojami ženklai – gėlių nuotraukos, pirštų atspaudai žemėje, sodininkystės schemos, medžio skulptūros – tampa regėjimo liudijimais. Jie liudija apie susitikimą tarp žmogaus ir kūrinijos, o per tai – tarp žmogaus ir Dievo. Parodoje eksponuojami elementai – tampa savotiškais ženklų žemėlapiais, kuriuose regėjimai įgauna formą. Tai ne tik meniniai artefaktai, bet materijos liudijimai .
Sodininkės darbas – tai globa. Tai tarsi dalyvavimas Dievo kūrimo darbe. Močiutės švelni ranka, paliekanti atspaudus dirvoje ir augaluose, tampa gyvu ženklu. Ji nurodo į Dievo, kaip Kūrėjo, atvaizdą žmoguje, ir žmogus, kaip sodininkas, kaip menininkas, dalyvauja tame pačiame veikime. Autorės močiutės globa čia tampa sakralia laikysena – ne dominavimas, o bendrakūra, kur dievas ir žmogus kuria pasaulį kartu. 
Skulptorės santykis su medžiu – tai ne kūrinio įspraudimas į formą, bet jo esybės išlaisvinimas iš nereikalingo, slepiančio kiauto. Medis čia suvokiamas ne kaip medžiaga, o kaip liudytojas – su savuoju „aš", istorija, su Dievu įspaudu. Ši kūryba artima alcheminiam, bet kartu ir pranašiškam veiksmui – ne žmogus kalba medžiagai, bet medžiaga kalba žmogui. 
„REGĖJIMAI" – tai materijos regėjimai, pasaulio bandymas pats save pamatyti per žmogaus kūrybos gestą. Kai regėjimas tampa liudijimu. Kai menininkas tampa ne formuotoju, bet tarpininku – tarnu Regėjimui, leidžiančiu pasauliui atsiskleisti tokiu, kokį jį mato Dievas.