Nuorodos
apie
Šv. Antanas Paduvietis gimė 1195 m. Lisabonoje, Portugalijoje. Mirė 1231 m. birželio 13 d. Paduvoje, Italijoje. Šventojo relikvijos ilsisi Paduvos Švč. M. Marijos bažnyčioje. 1232 m. gegužės 30 d. popiežius Grigalius IX brolį Antaną paskelbė šventuoju, o 1946 m. pop. Pijus XII paskelbė jį Bažnyčios mokytoju.
XVIII – XIX a. Lietuvos baroko dailėje Šv. Antano Paduviečio ikonografija atspindi būdingas Vakarų Europos šventojo vaizdavimo tradicijas. Šventasis, gyvenęs tryliktajame amžiuje, pamėgtas dėl jo kaip pamokslininko iškalbingumo, gilaus dvasingumo ir šventojo globėjo funkcijos. Religiniai paveikslai yra pagrindinė priemonė kultui plisti. Šv. Antano Paduviečio ikonografijai būdinga jį vaizduoti pranciškonų abitu, tonzūra ir dažniausiai jauno bebarzdžio asketo veidu.
Antanui būdingi atributai: knyga, lelija, kryžius, liepsna, liepsnojanti širdis, žuvys, monstrancija, asilas arba mulas, brangenybių dėžutė, kryžiaus lentelė su tekstu. Iki XVI amžiaus šventasis vaizduotas vienas ir gana statiškai su jam būdingais atributais, vėliau jo vaizdavimas transformuojasi į siužetinį atvaizdą, pasakojantį Vaikelio pasirodymo stebuklą. Toks vaizdavimas paremtas šventojo biografiniais duomenimis. Kūdikėlio Jėzaus regėjimas dailės kūriniuose paplito XVII a. ir užima pagrindinę vietą visoje šv. Antano ikonografijoje iki šiol. Šv. Antano žvilgsnis į Kristaus asmenį byloja apie jo nuolatinę vidinę maldą ir šventojo pamoksluose akcentuotą Įsikūnijimo, Jėzaus savęs atidavimo į žmonių rankas slėpinį.
XVIII – XX a. parodos tapybos kūriniai, grafika, mažoji liaudies skulptūra kviečia lankytojus pažvelgti ne tik į Lietuvoje išsaugotų meno vertybių turinio gilumą, liaudiškojo meno paprastumą, lakoniškumą, bet ir ieškoti šventojo ikonografijoje stilistinių panašumų, skirtumų. Birštono globėjui dedikuota paroda iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių kviečia mus iš naujo susitikti ir giliau susipažinti su šv. Antanu Paduviečiu.
