Balio Sruogos pėdsakai ir šimtametės sveikatinimo tradicijos: kuo šiandien gyvena sanatorija „Tulpė“?

Senose nuotraukose išlikęs lengvai atpažįstamas „Tulpės“ pastatas mena laikus, kai į Birštoną poilsio ir sveikatos ieškoti atvykdavo to meto inteligentija. Be to, nedaugelis žino, kad čia gimė ir vienas svarbiausių lietuvių literatūros kūrinių. Apie šimtametę sanatorijos istoriją, dabartį ir ateities viziją pasakoja „Tulpės“ sanatorijos vadovas Paulius Jonavičius. 

„Tulpė“ yra neatsiejama viso kurorto dalis, nes būtent nuo čia ir prasidėjo Birštono istorija, – teigia P. Jonavičius. XIX amžiuje čia buvo atrasti mineralinio vandens šaltiniai, pradėta taikyti gydomojo purvo terapija, o Birštonas pamažu tapo prestižiniu kurortu, kurį pamėgo to meto kultūros ir visuomenės veikėjai.

Tarpukariu Birštone lankėsi Maironis, Vaižgantas ir daugelis kitų šviesuolių, o Baltojoje viloje, atsigaudamas po koncentracijos stovykloje patirtų išgyvenimų, Balys Sruoga parašė savo garsųjį „Dievų mišką“, tapusį vienu reikšmingiausių lietuvių literatūros kūrinių.

Sovietmečiu sanatorijos pacientų ratas gerokai išsiplėtė. Čia gydytis po ligų ar traumų atvykdavo žmonės iš įvairių to laikmečio repsublikų. Šiandien sanatorijoje beveik vienodą dalį sudaro medicininės reabilitacijos pacientai ir komerciniai svečiai. Sezoniškumo sanatorijoje beveik nejaučiama – nuo spalio iki balandžio srautas sumažėja vos apie 5 proc., nes svečiai vienodai noriai renkasi ir šiltesnį, ir šaltesnį periodą sveikatinimuisi.

Nedidelė sanatorija, didelis dėmesys žmogui

P. Jonavičius sanatorijos vadovu dirba trejus metus. Iki tol dirbęs sveikatingumo sektoriuje, sporto srityje, naujame darbe atrado daug sąlyčio taškų. „Vadovauti tokiai ilgametę patirtį sukaupusiai ir stiprų vardą turinčiai sanatorijai – didelė privilegija. Kartu tai ir atsakomybė – išsaugoti tai, kas sukurta, nuosekliai judėti pirmyn, kad gerėtų paslaugų kokybė, o Birštonas ir toliau išliktų vienu svarbiausių Lietuvos kurortų“, – sako jis.

Pasak vadovo, per pastaruosius metus ryškiausiai pasikeitė atvykstančių žmonių poreikiai. Vis daugiau žmonių atvyksta ne todėl, kad jau turi rimtų sveikatos problemų, o prevenciškai – nori sulėtinti gyvenimo tempą, pailsėti nuo nuolatinio informacijos srauto, išmaniųjų įrenginių, sumažinti stresą ir atgauti emocinę pusiausvyrą“, – pastebi P. Jonavičius.

Vis dėlto didžiausią sanatorijos pacientų dalį vis dar sudaro vyresnio amžiaus žmonės. Jie vertina kompaktišką aplinką, kurioje personalas pažįsta pacientus, žino jų poreikius ir gali skirti individualų dėmesį. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama asmeniškai pritaikytoms gydymo programoms, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus sveikatos būklę.

Dalis procedūrų nuėjo užmarštin 

Sanatorijos „Tulpė“ gydymo programos ir šiandien remiasi klasikine kurortologijos triada – mineraliniu vandeniu, gydomuoju purvu ir klimatu. „Nuo pat pradžių pagrindinės procedūros buvo susijusios su voniomis iš mineralinio vandens ar purvo. Skirtumas tarp to, kas buvo anksčiau, ir to, kas yra dabar, – fizinis darbas. Anksčiau reikėdavo įdėti gerokai daugiau rankinio darbo, o dabar technologijos ir įranga modernėja, tas pačias procedūras taikome atsižvelgdami į naujausius medicinos tyrimus“, – aiškina P. Jonavičius.

Beje, kai kurie gydymo metodai liko tik istorijos puslapiuose. Vienas jų – helioterapija (saulės) terapija, kai lankytojai ant plokščių stogų įrengtuose gultuose ribotą laiką degindavosi. „Dabar žmonės tą patį vitaminą D gauna tiesiog pasivaikščiodami“, – sako vadovas. Pasikeitė ir mityba: griežtą dietinį maitinimą pakeitė švediško stalo principas su šviežiais bei natūraliais produktais. Nors, vadovo nuomone, švediško stalo gausa ne visada dera su sveikatinimo idėja, nes žmonėms sunku išlaikyti saiką.

Judesys – geriausias vaistas nerimo amžiuje

Sanatorijos infrastruktūra ir pastatai suprojektuoti taip, kad tarp procedūrų kabinetų, valgyklos ir korpusų reikėtų nueiti pėsčiomis, o tai natūraliai skatina judėti. „Mūsų gydytojai pacientams rekomenduoja ilgus pasivaikščiojimus. Sanatoriją supa parkai, Nemuno krantinė, puikūs pėsčiųjų takai. Pats judėjimas jau yra viena iš sveikimo priemonių“, – sako P. Jonavičius.

Jo teigimu, lėtas gyvenimo ritmas tampa priešnuodžiu šiuolaikiniam skubėjimui. „Sanatorinio gydymo esmė sudėliota taip, kad žmogus dienos eigoje turėtų malonių rūpesčių – procedūros, pietūs, poilsis – vienas seka po kito. Natūralu, kad žmogus nuolat yra judesyje, bet tai malonus, lėtas, ramus judesys be nerimo“, – aiškina vadovas, priduriantis, kad ir pats yra patyręs šio gydymo naudą.

Šiuo metu užsienio svečiai sudaro apie 3 procentus visų pacientų. Daugiausia jų atvyksta iš Latvijos, kur tokių gydymo procedūrų nėra. P. Jonavičius pripažįsta, kad, palyginus su kitomis šalimis, Lietuvos sanatorinio gydymo kokybė – viena aukščiausių. Didele sanatorijos verte vadovas laiko ir ilgametį personalą – gydytojus, dirbančius čia jau daugiau nei dvidešimt metų. „Kai kuriuos pastatus ar įrangą dar reikia atnaujinti, tačiau profesionalus ir atsidavęs kolektyvas šiuos trūkumus kompensuoja nuoširdžiu darbu, kompetencija ir dėmesiu kiekvienam pacientui“, – sako vadovas.

Ateityje sanatorija planuoja nuosekliai atnaujinti infrastruktūrą ir gydymo įrangą, klasikinius gydymo būdus – mineralinį vandenį, purvą, klimatą – derinant su naujomis technologijomis, dirbtiniu intelektu ir nuotoline stebėsena. „Perdegimų, streso, nerimo ateityje tik daugės, todėl mūsų paslaugos bus aktualios, o sanatorinio gydymo paklausa tik augs“, – įsitikinęs „Tulpės“ sanatorijos vadovas.